Knygų apie vaikų auklėjimą ir auginimą (anti)rekomendacijos
Sveiki, mielieji!
Ar turite vaikų? Ar laukiatės, planuojate? O galbūt šiaip domitės temomis, kurios susijusios su vaikais, nes dirbate su jais? Nusprendžiau parašyti įrašą su savo knygų apie vaikų auginimą rekomendacijomis, nes šito klausimo sulaukiu nuolat. Nors kiekvieno nuomonė apie knygas labai skirtinga ir, manau, kad daug lemia tai, kokia tvarka jas skaitome. Pavyzdžiui, pirma gera knyga apie vaikų auginimą tikrai sukelia nušvitimo pojūtį. O dešimta… Čia kaip su alga po studijų baigimo.
Aš net nemanau, kad jas skaityti turėtų visi. Pavyzdžiui, mano vyras neskaito, bet žiūrint taip teoriškai, tai su vaikais susitvarko geriau. Turi kantrybės, moka spręsti konfliktus. Gal žmogui duota, nežinau. Man niekas nedavė, augau su suvokimu, kad vaikai yra suaugusiųjų galvos skausmas ir trikdis visame kame, o jau kad reikia paisyti vaiko nuomonės ir į ją atsižvelgti - nei skaičiau, nei sapnavau, nei svajojau. Mano vaikystės laikais tiesiog taip nebuvo. Tėvas pasakė ir šventa. O jei netiki religija - neisi su chebra į šokius.
Drąsiai sakau, knygos apie vaikų auginimą vienu metu man buvo tapusios priklausomybe. Labai smarkiai relate’indavau su viskuo. Daug frazių iš jų nugulė mano galvoje ir padėjo rasti tinkamesnį žodį įsisiautėjusiam vaikui. Gimus pirmam vaikui skaičiau histologiją, anatomiją, biochemiją ir kitus mažiau svarbius dalykus gyvenime, o gimus antram turėjau laiko psichologų ir vaikų smegenis tyrinėjančių mokslininkų veikalams. Patikėkit, kaip tai matosi. Išbūti vaiko tantrumą, išeiti iš situacijos su neperdegusiais neuronais man tapo žymiai lengviau. Iš tų knygų aš išmokau frazių ir fizinių veiksmų, kurie padarydavo stebuklus: mano žviegiantis dvimetis kaip baltosios varnelės plombyras paliktas vasarą ant automobilio panelės tiesiog sutirpdavo mano glėbyje ir aš jausdavausi profesionaliai išvairavus.